Teksto didinimas/mažinimas Control ir +/- arba Control ir pelės ratukas į viršų arba apačią

Pacientų teisės


Pagrindinis Lietuvos įstatymas – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 str. Reglamentuoja, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Ši konstitucinė nuostata konkretizuojama ir pacientų teisės yra įtvirtinamos įstatymais bei poįstatyminiais teisės aktais. Pagrindiniai įstatymai, reglamentuojantys sveikatos teisinius santykius ir užtikrinantys pacientų teises, yra Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas bei specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Poįstatyminiai teisės aktai, priimti vykdomosios valdžios subjektų, reglamentuoja įstatymuose numatytų kai kurių pacientų teisių realizavimo ir įgyvendinimo tvarką.

Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo principai nurodo ir detalizuoja šias pagrindines pacientų teises:

1. Teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas.

Kiekvienam pacientui turi būti suteiktos kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – sveikatos priežiūra, teikiama laikantis nustatytų sveikatos priežiūros normų, kitų teisės aktų ir vykdoma asmenų, turinčių medicinos ar kitos atitinkamos praktikos licencijas dirbti sveikatos priežiūros įstaigose ir apsidraudusiose savo civilinę atsakomybę už žalą pacientams.

2. Teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir sveikatos priežiūros specialistą.

Pacientas teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą bei sveikatos priežiūros specialistą, taip pat turi teisę į kito tos pačios profesinės kvalifikacijos specialisto nuomonę.

3.  Teisę į informaciją.

Pacientas asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovo nustatyta tvarka turi teisę gauti informaciją apie sveikatos priežiūros įstaigose teikiamas paslaugas, jų kainas ir galimybes jomis pasinaudoti, turi teisę žinoti jį gydančio gydytojo ar slaugos specialisto vardą, pavardę, pareigas bei jo profesinę kvalifikaciją.

Pacientas, pateikęs asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, turi teisę gauti informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, sveikatos priežiūros įstaigoje taikomus ar gydytojui žinomus kitus gydymo ar tyrimo būdus, galimą riziką, komplikacijas, šalutinį poveikį, gydymo prognozę ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo, taip pat apie padarinius atsisakius siūlomo gydymo. Šią informaciją pacientui gydytojas turi pateikti atsižvelgdamas į jo amžių ir sveikatos būklę, jam suprantama forma, paaiškindamas specialius medicinos terminus.

Pacientas turi būti pasirašytinai supažindinamas su sprendimu išrašyti į namus ar siųsti į kitą sveikatos priežiūros įstaigą bei tolesnės sveikatos priežiūros tęstinumu.

4. Teisę nežinoti.

Informacija apie paciento sveikatos būklę, ligos diagnozę, sveikatos priežiūros įstaigoje taikomus ar gydytojui žinomus kitus gydymo ar tyrimo būdus, galimą riziką, komplikacijas, šalutinį poveikį, gydymo prognozę negali būti pacientui pateikiama prieš jo valią. Atsisakymą informacijos pacientas turi aiškiai išreikšti ir patvirtinti parašu.

5. Teisę susipažinti su įrašais savo medicinos dokumentuose.

Paciento pageidavimu nustatyta tvarka jam turi būti pateikti jo medicinos dokumentai ar jų kopijos, taip pat išduoti diagnozės ir gydymo aprašymai. Sveikatos priežiūros specialistas pagal savo kompetenciją privalo paaiškinti pacientui įrašų jo medicinos dokumentuose prasmę. Jeigu paciento reikalavimas yra pagrįstas, netikslius, neišsamius, dviprasmiškus duomenis arba duomenis, nesusijusius su diagnoze, gydymu ar slauga, sveikatos priežiūros specialistas per 15 darbo dienų turi ištaisyti, papildyti, užbaigti, panaikinti ir (ar) pakeisti. Sveikatos priežiūros specialisto ir paciento ginčą dėl įrašų jo medicinos dokumentuose ištaisymo, papildymo, užbaigimo, panaikinimo ir (ar) pakeitimo sprendžia sveikatos priežiūros įstaigos vadovas.

6.  Teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą.

Sveikatos priežiūros įstaigose duomenys apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, jo sveikatos būklę, jam taikytas diagnostikos, gydymo ir slaugos priemones įrašomi į nustatytos formos ir rūšių paciento medicinos dokumentus. Visa informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia ir po paciento mirties. Teisę gauti informaciją po paciento mirties turi įpėdiniai pagal testamentą ir pagal įstatymą, sutuoktinis (partneris), tėvai, vaikai. Konfidenciali informacija gali būti suteikiama kitiems asmenims tik turint rašytinį paciento sutikimą, kuriame yra nurodyta tokios informacijos suteikimo pagrindas ir naudojimo tikslai, išskyrus atvejus, kai pacientas medicinos dokumentuose yra pasirašytinai nurodęs, koks konkretus asmuo turi teisę gauti tokią informaciją, taip pat tokios informacijos teikimo mastą ir terminus. Pacientas turi teisę nurodyti asmenis, kuriems konfidenciali informacija negali būti teikiama.

7. Teisę į anoniminę (neatskleidžiant asmens tapatybės) sveikatos priežiūrą.

8. Teisę dalyvauti biomedicininiuose tyrimuose ir mokymo procese.

Be paciento rašytinio sutikimo negalima jo įtraukti į biomedicininius tyrimus. Pacientas, nesutinkantis dalyvauti mokymo procese arba nesutinkantis, kad informacija apie jį būtų naudojama mokslo ir mokymo tikslais, tai pareiškia raštu.

9. Teisę skųstis.

Skundų teikimo ir teisių gynimo mechanizmas

Pacientas (arba jo atstovas), manydamas, kad yra pažeistos jo teisės, sveikatos priežiūros įstaigai, kurioje, jo manymu, buvo pažeistos jo teisės, turi teisę pateikti skundą.Nagrinėjami tie skundai, kurie yra paciento pasirašyti, nurodytas jo vardas ir pavardė, faktinė gyvenamoji vieta ir duomenys ryšiui palaikyti, išdėstyta skundo esmė. Jeigu skundą pateikia paciento atstovas, nurodomas atstovo vardas ir pavardė, gyvenamoji vieta, atstovavimą liudijantis dokumentas ir pacientas, kurio vardu jis kreipiasi. Neįskaitomi, šioje dalyje nurodytų reikalavimų neatitinkantys skundai grąžinami pacientui ir nurodoma grąžinimo priežastis. Pacientas skunde privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Kai toks skundas siunčiamas paštu ar per pasiuntinį, prie jo turi būti pridėta notaro ar pacientui atstovaujančio advokato patvirtinta pareiškėjo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija. Paciento atstovas, kreipdamasis dėl tokios informacijos, pateikia tapatybę ir atstovavimą liudijantį dokumentą. Pacientas turi teisę pareikšti skundą ne vėliau kaip per vienerius metus, kai sužino, kad jo teisės pažeistos, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisių pažeidimo dienos. Į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas (LR Sveikatos apsaugos ministerijos paskirti pareigūnai, Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos, Lietuvos medicinos etikos komitetas, visuomenės sveikatos centrai apskrityse) pacientai turi teisę kreiptis tik nepatenkinti skundų nagrinėjimu sveikatos priežiūros įstaigoje kurioje, jų manymu, jų teisės buvo pažeistos. Sveikatos priežiūros įstaiga, gavusi paciento skundą, privalo jį išnagrinėti ir raštu pranešti pacientui nagrinėjimo rezultatus ne vėliau kaip per 20 darbo dienų. Pacientų skundus nagrinėjančių valstybės institucijų sprendimus pacientai turi teisę apskųsti įstatymų nustatyta tvarka.

Pacientas tai pat turi teisę skųstis LR Odontologų rūmams, savivaldybės gydytojui, asmens sveikatos priežiūros įstaigos medicinos etikos komisijai.

Pacientų skundų nagrinėjimą Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos reglamentuoja Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašas.

10. Teisę į žalos atlyginimą.

Pacientas turi teisę į žalos, padarytos pažeidus jo teises teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimą. Žalos atlyginimo sąlygos ir tvarka nustatyta Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme, Civiliniame kodekse, Draudimo įstatyme ir kituose teisės aktuose.

Paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimas

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintais bendrais žalos atlyginimo pagrindais, civilinėje teisėje galioja taisyklė, kad žalą atlygina ją padaręs asmuo. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas numato žalos sveikatai atlyginimo mechanizmą: ikiteisminę procedūrą – privalomąjį įstaigų (gydytojų) civilinės atsakomybės draudimą ir Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir teisminį ginčo sprendimą. Asmens sveikatos priežiūros įstaigų privalomąjį atsakomybės draudimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas, Sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomojo draudimo tvarkos aprašas. Žalą, padarytą pacientams dėl įstaigos ar jos darbuotojų kaltės teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, privalo atlyginti sveikatos priežiūros įstaiga. Nukentėjęs asmuo turi teisę reikalavimus reikšti tiesiogiai draudikui, o jei žala viršija draudimo sumą – žalą padariusiam asmeniui. Lietuvoje pacientams padarytos žalos sveikatai atlyginimo klausimais civilinių bylų nagrinėjimo procesas išlieka pagrindiniu mechanizmu. Paciento teisė rinktis yra ribota: spręsti ginčą teisminiu keliu ar prašyti žalos atlyginimo žalą padariusios asmens sveikatos priežiūros įstaigos. Jam privaloma skundo teikimo tvarka – kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą ir (ar) draudiką, o nesant civilinės atsakomybės draudžiamajam įvykiui – į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Jeigu pacientas nesutinka su šių institucijų priimtais sprendimais, galimas teisminis ginčo sprendimo būdas – reikalauti žalos atlyginimo teikiant ieškinį teisme.

Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į žalos, padarytos pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Šios komisijos sudarymo, veiklos, jos kompetencijai priskiriamų klausimų sprendimo tvarką reglamentuoja Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos nuostatai, kuriuos tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos darbo reglamentą tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimai sveikatos priežiūros įstaigoms ir pacientui ar kitiems asmenims, turintiems teisę į nurodytos žalos atlyginimą, yra privalomi. Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

Sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės draudimas ir jo kontrolė

Kiekviena sveikatos priežiūros įstaiga, prieš pradėdama teikti sveikatos priežiūros paslaugas, draudžia savo civilinę atsakomybę privalomuoju ir (ar) savanoriškuoju civilinės atsakomybės draudimu turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.Draudžiamuoju įvykiu laikoma dėl sveikatos priežiūros įstaigos ar jos darbuotojų kaltės teikiant sveikatos priežiūros paslaugas pacientui padaryta turtinė ir neturtinė žala. Jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, išmokėto draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina sveikatos priežiūros įstaiga, atsakinga už padarytą žalą.